O jei tai meile....

Gražiai būt neuždrausi. Bet kaip gyvent tom, kurios neatitinka etalono, o kai kur jį lenkia? Aišku, neblogai būt liekna princese lėlės veideliu ir ilgom kojom. Sėdėk sau ir lauk princo. O ką daryt, jei tu tiesiog patraukli storuliukė gyvomis, protingomis akimis ir nenuolaidaus būdo?

Sulaukus dvidešimt dviejų Alisa juokaudama save vadina pralaimėtų mūšių veterane. Nuo vaikystės ją erzino dėl per didelio svorio, ir Alisa valgydama skaniausias močiutės bandeles su varške guodėsi šiais žodžiais. O močiutė žvelgdama į raudonskruostę Alisą guodėsi – nieko, užaugs ir sulieknės. Kad taip ir būtų. Baigdama mokyklą mergina galutinai suprato – teks susitaikyt su tuo, kas yra. Deja, Alisa – storulė. Ir čia tas skausmingas atvejis kai tenka pridurti: nieko nepadarysi. Susitaikius numojo į šitą trūkumą putlute rankele, pasiskelbė visiškai nepriklausoma nuo mados, perėjo prie „skudurų“ tipo drabužių, slepiančių per didelį gamtos dosnumą.

Bet numojus į save ranka Alisa visai nesiruošia nusigręžt nuo likusio pasaulio. O jisai ėmė ir nusigręžė nuo jos. Ir ne vieną kartą. Alisa visada išsiskyrė aštriu protu ir mokėjo ironiškai pažvelgt į save. Bet čia nepadės ir ironija. Norėjo įstot į aktorinį – nepriėmė. Nusidriekę lieknų ilgakojų konkurenčių eilės pastojo kelią. Alisa ne juokais supyko. Ir įstojo į filosofijos fakultetą. Ačiū Dievui, čia tos gražuolės vargu ar pateks. Kol mokėsi stengėsi negalvot apie putlumą, princus ir laimingas varžoves. Paguodą rasdavo filosofijoj. Bet baigus institutą raudonu diplomu Alisa ir vėl susidūrė su žiauria realybe.
Svajones apie darbą pagal specialybę Alisai iš karto teko užmiršt. Pasirodo rasti net paprastos sekretorės darbą kai toka išvaizda ne taip ir lengva. Bet įvyko stebuklas – Alisa pateko į patį „Kunigaikščių dvarą“ Ir pirmąkart gyvenimą tik savo figūros dėka. Personalo skyriaus viršininkė - pavydi pagyvenus dama – gražuolių nekentė daug labiau už Alisą. Juk jos amžinai vėluoja,rezga romanus, išteka, skiriasi. Todėl Alisa ir gavo darbą. Jinai jaunesnioji kompanijos kūrybinio skyriaus darbuotoja, kuriam vadovauja šeimininko sūnus – Artiomas. Kuo konkrečiai verčiasi kompanija Alisa ne iš katro susigaudė. Per daug interesų, produkcijos, krypčių. Bet Alisai ne tas galvoj – juk jai tenka būt ir pasiuntine, nešiot kavą ar arbatą, ir iki begalybės taisyt svetimus tekstus. Toks jau jos būdas – negali atsakyt kolegom, ko jie beprašytų.

Alisa niekada nebūtų drįsus pagalvot, kad Artiomas, toks gražus, apsuptas gerbėjų ir modelių, pastebėtų ją. O jis pastebėjo. Kniazevas jaunesnysis įsiutęs dėl sužlugdyto projekto sukėlė tokį triukšmą, kokio skyriaus darbuotojai dar nebuvo matę. Žioplys, pusgalvis! Juk reikėjo tik padėt. Tam ir sugalvotas žodis „padėjėjas“. Padėt, o ne trukdyt! Šitokio darbo galima išmokyt ir beždžionę, ne tik... Ir Artiomas norėdamas patvirtinti savo žodžius baksteli į Alisą... Tu. Tu būsi mano padėjėja. Išeina, kad ir vėl apkūnumas bei neišsiskirianti išvaizda stumtelėjo Alisą karjeros laipteliais aukštyn. Gyventų sau Alisa ir džiaugtųsi. Bet...

Nuo tada Alisos gyvenimas tapo ištisa kančia. Ji pirmą kartą iš tikrųjų įsimylėjo! Aistros objektas – amžinai šalia. Tačiau, kaip sako liaudis, arti, bet nepasiekiamas... Artiomas nė nenumano, koks ugnikalnis kunkuliuoja galingoj Alisos krūtinėj. Ir tai suprantama: šalia jo Alisa susikausčius, nedrąsi, kartais net mikčioja. Jo „dešinioji ranka“, idealus norų ir įsakymų vykdytojas, bet ne daugiau.
Ir dar Artiomas pasinėręs apmąstymus apie savo pirmąjį filmą, kurį pagaliau po ilgų svajonių pradės kurt. Alisos kančios dar didesnės, nes Artiomui ji tik „savas bičas“. Kartais paprašo panaikinti eilinio meilės nuotykio pasekmes, ir ji skaudančia širdim išklauso visas meilės nuotykio smulkmenas. Artiomas patrauklus, nesiskundžia moterų dėmesio trūkumu. Alisos nuomone to dėmesio net per daug. Kaipgi galima tokio liūdesio neužkąst spurgele?

Alisai telieka tyliai kentėt susiradus prieglobstį Veidrodžių karalystėj, kurią šiuolaikiniam pasauly atstoja internetas. Čia ji protinga, drąsi, atsipalaidavus. Su ja nori susipažinti ir draugaut. Kaip tik čia, tinkle, ir įvyksta ilgai lauktas pasimatymas su Artiomu: Alisa išspausdino savo „Apsakymą apie kančias“, jį perskaitė Artiomas ir suprato, kad pagaliau surado giminingą sielą. Jis susidomėjo mergina, besislepiančia po slapyvardžiu. Mielai su ja bendrauja, meldžia susitikt, „meilinasi“ ir nė nenumano, kad kasdien sutinka ją darbe. Alisa taip pat nenumano, kas slypi už „Kinomano“ slapyvardžio. Bet iki tam tikro laiko. Juk ji atidesnė Artiomui ir žino jo auksinius posakius, mėgstamus žodelius.

Artiomas darosi vis labiau susimąstęs, negali sulaukt nakties, kada ir vėl galės pasikalbėti su nuostabia nepažįstamąja. Draugai šaiposi iš jo spėliodami, kad po slapyvardžiu „Coliukė“ slepiasi didžiausia baidyklė. Kodėl gi ji taip atkakliai vengia susitikimo? Gal čia pokštas: linksminasi neturintis ką veikt vaikinas. Bet Artiomas ryžtingai atmeta šitas kvailystes. Kartais Alisa šiek tiek baudžia Artiomą už abejingumą arba nerodomą dėmesį: paslaptingoji mergina iš tinklo praneša, kad išvyksta į egzotišką salą ir stebi darbe, kaip jam viskas krenta iš rankų.

Kas gali būt paprasčiau – reikia dėl visko prisipažint, atskleisti savo paslaptį Artiomui. Alisa ilgai mąsto, ir pagaliau... prisipažįsta. Bet nutinka siaubingas dalykas – Artiomas ją išjuokia ir net apkaltina, kad norėjo svetimais ratais patekt į rojų. Alisa iš skausmo nejaučia po kojom žemės– juk ji ir yra ta Coliukė. Bet Artiomas netiki, juk jau rado ją. Ir ji... geriausia Alisos draugė, su kuria dalinosi skausmus ir džiaugsmus. Vienintelė, kuriai Alisa papasakojo apie savo internetinį romaną.

Kaip demaskuoti apgavikę? Kaip atsikovoti savo princą? Kaip jam paaiškint, kad meilė ne tai, ką matai. Pasitraukti? Atsisakyt? Atleist? O gal... atkeršyt? Jei jau keršyt, tada kaip?

Santykiai su Artiomu pagrindinis, bet ne vienintelis Alisos rūpestis. Jinai priversta nuolat spręst artimiausių draugių rūpesčius, uždarbiauti rašydama kursinius ir diplominius darbus nemokšom, stengtis kamšyti šeimos biudžeto skyles, atsirandančias dėl užkietėjusio numizmato tėvo, kuris norėdamas įsigyti apdilusią XVII amžiaus kapeiką vėjais paleidžia visus šeimos pinigus.

Alisai teks nugalėt daugybę kliūčių, iškęst nemažai nusivylimų ir praradimų. Išeikvojus labai daug jėgų, kad sutvarkytų draugių gyvenimus, Alisa patirs jų nedėkingumą ir išdavystę. Bus sunku, bet ji nepaluš ir bus dosniai už tai apdovanota: pasidarys būtina Artiomui kaip oras. Palaipsniui, veikiamas Alisos, Artiomas visiškai pakeis filmo mintį, siužetą ir temą. Jis atsisakys filmo „išrinktiesiems“. Jo istorija apie nepažįstamąją daug šiltesnė, nuoširdesnė ir svarbesnė daugeliui apdovanotų meile.

Kai jaunuoliai pagaliau po ilgo delsimo susitiks, Artiomui teliks su apgailestavimu kaukštelt sau į katą: jis, režisierius, svarbiausias žmonių širdžių inžinierius!

Visą laiką tavim manipuliavo kaip mažu... Bet prisipažink, kad tu šito nusipelnei: šalia buvo toks lobis, o tu... moterų dėmesio išlepintas Artiomas pagaliau suvokia, kad figūra turi turėti kažkokias ribas, bet, jei širdis beribė, tai viską išperka. Ir tada Alisa pateiks mylimajam dar vieną staigmeną: nusimes savo beformes drapanas, o po jomis – gerokai sulieknėjusi, pasitikinti savimi ir net, galima kiek perdėtai pasakyt, grakšti mergina.






Alisa Anatoljevna Mališkina
Maskvos valstybinio instituto Filologijos fakulteto absolventė. Dirba firmoje “Kunigaikščių dvaras“ kūrybos skyriuj. Motina mirė, kai Alisa buvo pirmoje klasėje. Ir tai ne tik pirma skaudi Alisos gyvenimo pamoka, bet ši atėmė iš Alisos galimybę aptarti su artimiausiu žmogum rūpesčius, su kuriais neišvengiamai susiduria bet kuri mergina. Pagrindinė, „strateginė“ Alisos bėda - jinai storulė. Nors daugelis įtikinėja, kad ji patraukli, Alisa nelabai šituo tiki, ir tam yra priežasčių. Kiek kartų jai, protingai, gabiai ir darbščiai pereidavo kelią tie, kurie artimesni standartui 90-60-90. Alisa kompleksuota, o bėdą dar paaštrina vilkėdama beformius drabužius ir vaikščiodama taip, kad su balerina tikrai nesupainiosi.

Ir tik internete prisidengusi slapyvardžiu Alisa laisva ir atsipalaidavus, nesidrovi pokalbių svetainėse aptarinėt ką nors rimto, ieško tinkamų pašnekovų ir kartais jų net randa. Neseniai užsimezgė romanas – kol kas tik epistolinis atrodo, su jaunuoliu, pasivadinusiu Elfas: jam labai patiko apsakymas, išspausdintas internete. Alisa su Elfu randa bendrų pomėgių ir temų pokalbiam. Elfas užsimena, kad reikėtų susitikt. Bet Alisa vengia to susitikimo numanydama, kad pirmas kartas bus ir paskutinis. Viskas baigsis tuo, kad jis nusivils: tokios subtilios ir tragiškos istorijos autorė realybėje pasirodys nerangi storulė. Kita galimybė be Interneto pasislėpti nuo gyvenimo purvo –įsivaizduojamas pasaulis. Aišku, visos jos fantazijos, įstatymai, sukurti jos karalystėj, persisunkę ironijos. Ironija – pagrindinis proto bruožas. Alisa šitą posakį pritaikė sau: ironija – gelbėjimosi kriauklė, kur storulė visada gali paslėpt savo pilvą.

Kamšydama šeimos biudžeto skyles, atsiradusias dėl jos tėvo, Alisa uždarbiauja rašydama kursinius ir diplominius darbus už turtingus veltėdžius. Dramos pradžioje dirba „bandele“ (dalina reklaminius lapelius persirengus bandelės kostiumu.)
Šaltinis:TV3.LT